Nes jo gailestingumas amžinas“: šis priegiesmis nuskamba po kiekvienos 136-osios psalmės, kurioje pasakojama Dievo apreiškimo istorija, eilutės. Gailestingumo galia visi Senojo Testamento įvykiai kupini gilios išganomosios reikšmės. Gailestingumas Dievo santykio su Izraeliu istoriją paverčia išganymo istorija.
Psalmėje nuolat kartojant: „nes jo gailestingumas amžinas“, tartum norima pralaužti erdvės ir laiko ratą visa įkeliant į amžiną meilės slėpinį. Tarsi norima pasakyti, kad ne tik istorijoje, bet ir amžinybėje žmogų visada lydės gailestingas Tėvo žvilgsnis. Todėl neatsitiktinai Izraelio tauta šią psalmę, „Didįjį Hallel“, įtraukė į savo svarbiausių švenčių liturgiją.
Šia gailestingumo psalme prieš savo kančią meldėsi pats Jėzus. Tai liudija evangelistas Matas pasakodamas, kaip, „pagiedoję himną“ (Mt 26, 30), Jėzus ir mokiniai išėjo į Alyvų kalną. Įsteigdamas Eucharistiją kaip amžiną savo paties ir savo Velykų atminimą, jis šį aukščiausią apreiškimo aktą simboliškai įkėlė į gailestingumo šviesą. Tame pačiame gailestingumo horizonte Jėzus išgyveno savo kančią ir mirtį, visiškai suvokdamas didį meilės slėpinį, turėjusį įvykti ant kryžiaus.
Žinant, kad pats Jėzus meldėsi šia psalme, ji mums, krikščionims, tampa dar svarbesnė ir įpareigoja mus įtraukti šį priegiesmį į mūsų kasdienę garbinimo maldą: „Nes jo gailestingumas amžinas!“
Popiežius PRANCIŠKUS
„MISERICORDIAE VULTUS“
